|
Antanas Baranauskas - (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Utenos apskritis – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose) – Lietuvos poetas, kalbininkas,Seinų vyskupas. Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro, apie 1851 m. A. Baranauskas parašė „Vainą vilko ir piemenų“ bei „Mažų dienų atsiminimus“.1853–1854 m. parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. 1855 m. kovo 30-31 d. tėvams Anykščiuose surašė kelių savo 1854–1855 m. lenkiškų eilėraščių rinkinėlį. 1857 m. surašė didesnį (per 70 eilėraščių) savo 1851–1857 m. lenkiškos poezijos rinkinį. 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, kurią 1883 m. pirmoji išspausdino „Auszra“.
Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859m.), kuri yra laikoma lietuvių literatūros klasika. |
Edvardas Gudavičius (g. 1929 m. rugsėjo 6 d. Kaune) – istorikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras. 1948–1953 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1952–1956 m. Kauno motorų gamyklos pamainos meistras, 1956–1958 m. cecho technologas. 1958–1959 m. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vadovaujantis technologas, 1959–1963 m. cecho viršininkas, 1963–1971 m. sektoriaus vedėjas, 1971–1974 m. skyriaus vedėjas.[1]
1962–1968 m. studijavo Vilniaus universitete. 1970 m. baigė neakivaizdinę aspirantūrą Vilniaus universitete. 1974–1995 m. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas. 1975–2012 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Nuo 1991 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), Lietuvos piliečių chartijos narys. |
Vytautas Landsbergis- (g. 1932 m. spalio 18 d. Kaune) – politikas, meno, muzikos, kultūros istorikas, kultūrologas, publicistas ir visuomenės veikėjas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Yra išleidęs poezijos knygų ir atsiminimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. 2003 m. tapo Lietuvos Dailės akademijos garbės daktaru.
1988 m. birželio 3 d. profesorius buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, vykusiame spalio 22-23 d., – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – t. y. valstybės vadovu. 1990–1992 m. buvo vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990–1991 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, LietuvosKonstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990–1991 m. buvo Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovaujama Lietuva atsispyrė TSRS ekonominei blokadai bei ginkluotam smurtui ir pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą, o taip pat 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė. 2004 m. birželio 13 d. išrinktas Europos Parlamento nariu. 2009 m. rinkimuose į EP išrinktas antrai kadencijai. |
Maironis- (tikroji pavardė Jonas Mačiulis, 1862 m. spalio 21 d. (pagal Julijaus kalendorių) Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. –1932 m. birželio 28 d. Kaune) – kunigas, profesorius; XIX ir XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų.
Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Remdamasi šia romantizmo apraiška vystėsi XX a. I pusės lietuvių poezija. Nemažai eilėraščių virto liaudies dainomis, kai kuriems muziką parašė Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas. 1885 m. Žvalionio slapyvardžiu „Aušros“ laikraštyje pirmą kartą išspausdintas eilėraštis „Lietuvos vargas“ (vėliau pavadintas „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje „Miškas ūžia“). 1891 m. išspausdinta pirmoji Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Ši knyga buvo tiesioginis jo studijų Dvasinėje seminarijoje vaisius. Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Maironio slapyvardžiu poetas pradėjo pasirašinėti studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1895 m. pasirodė Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“. |
Adomas Bernardas Mickevičius (1798 m. gruodžio 24 d.– 1855 m. lapkričio 26d. ) – Lietuvos ir Lenkijos poetas. Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs kilme – lietuvis, tautybe – lenkas (lot. gente lithuanus, natione polonus).
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvosatgimimas. Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti Simonas Daukantas, Valerijonas Ažukalnis, Liudvikas Adomas Jucevičius, Petras Arminas-Trupinėlis. |
Arvydas Romas Sabonis (g. 1964 m. gruodžio 19 d. Kaune) – Lietuvos krepšininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas, nuo 2011 m. spalio 24 d.Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. Profesionalaus žaidėjo karjerą pradėjo 1981 m. Kauno „Žalgiryje“. Tris sezonus iš eilės (1985–1987 m.) padėjo iškovoti SSRS krepšinio čempionato aukso medalius. 1982 m. SSRS rinktinės sudėtyje dalyvavo pasaulio krepšinio čempionate ir laimėjo auksą. 1985 m. tapo Europosčempionu Štutgarte (VFR) ir Universiados čempionu Kobėje (Japonija). 1984 ir 1985 m. Italijos laikraštis „Gazzetta dello Sport” A. Sabonį išrinko geriausiu Europos metų krepšininku. 1988 m. SSRS krepšinio rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis A. Sabonį paėmė į rinktinę. 1988 m. trečią kartą išrinktas geriausiu Europos krepšininku. 1992 m. tęsė karjerą Madrido „Real“ komandoje. 2003 m., po 14 metų pertraukos, sugrįžo į Lietuvą ir su Kauno „Žalgirio“ komanda tapo Lietuvos čempionu ir naudingiausiu Eurolygos sezono žaidėju. 2004 m. gegužės 15 d. sužaidė savo paskutines rungtynes kaip profesionalus žaidėjas. 2005 m. gruodžio mėnesį pareiškė baigiantis profesionalaus krepšininko karjerą.
1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, 1996 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu. 2001 m. įteiktas aukščiausias Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimas – Olimpinis ordinas. 1997 m. rugsėjo 11 d. A. Saboniui suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas. |